„Šventoji Dvasia vienija mus su Kristumi“

Sakai: „Mišios ilgos", o aš priduriu: „Nes tavo meilė trumpa". (Kelias, 529)

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“. (Kristus eina pro šalį, 87)

Gauti žinutes el. paštu

email