Petras sako: „Viešpatie! Tu mazgosi man kojas?“ Jėzus atsako: „Tai, ką aš darau, dabar tu dar nesupranti; suprasi tai vėliau.“ Petras kartoja: „Niekada Tu nemazgosi man kojų.“ Jėzus atsiliepia: „Jei nemazgosiu, tu neturėsi dalies su manimi.“ Simonas Petras pasiduoda: „Viešpatie, ne tik kojas, bet ir rankas bei galvą!“

Prieš pašaukiami visiškam atsidavimui, be svyravimų, dažnai priešgyniaujame tokiu netikru kuklumu, kaip Petras… Duok, Dieve, kad būtume ir širdies žmonės, kaip apaštalas! Petras niekam neleidžia labiau už jį mylėti Jėzų. Ši meilė skatina reaguoti taip: „Štai aš! Numazgok man rankas, galvą, kojas! Apvalyk mane visą! Juk aš noriu atsiduoti Tau visas be jokių išlygų.“ (Vaga, 266)

„Kasdien vargstu, rūpindamasis visomis bažnyčiomis“, rašė šventasis Paulius, ir šis Apaštalo atodūsis visiems krikščionims – ir tau! – primena atsakomybę prie Jėzaus Kristaus Sužadėtinės, šventosios Bažnyčios, kojų padėti tai, kas esame ir ką galime, ištikimai ją mylėti, netgi turto, garbės ir gyvybės sąskaita.(Kalvė, 584)