jeigu savo trumpalaikius sumanymus mes paverčiame absoliučiais tikslais, nukreipiame akis nuo amžinybės ir tikrojo tikslo, kuriam esame sukurti, – mylėti ir garbinti Viešpatį, o paskui regėti Jį danguje, tada gražiausi ketinimai tampa išdavystėmis, netgi žmonių paniekinimo būdais. Atsiminkite šv. Augustino nuoširdžius, gerai žinomus žodžius (jis buvo patyręs tiek daug kartėlio, kai dar nepažino Dievo ir ieškojo laimės ne Jame): Tu mus kreipi į save, ir mūsų širdis patirs poilsį tik tuomet, kai ras ramybę į Tavyje! (...)

Jausmo ir žinojimo, kad esu Dievo sūnus, tikrumas pripildo mane – norėčiau, jog ir jūs tai patirtumėte – tikros vilties, tos dieviškosios dorybės, kuri, perduota kūrinijai, prisitaiko prie mūsų prigimties ir kartu tampa labai žmogiška dorybe. Esu laimingas, nes tikiu, kad pasieksime dangų, jei būsime visados ištikimi; džiaugiuosi palaima, kuri mums teks quoniam bonus, nes mano Dievas yra geras ir Jo gailestingumas begalinis. Šis tikrumas padeda man suprasti, kad tik tai, kas Dievo paženklinta, turi neišdildomą amžinybės antspaudą ir nenykstamą vertę. Tad štai kodėl viltis neatitolina manęs nuo šios žemės dalykų – priešingai, ji netgi priartina mane prie tos pačios tikrovės naujaip, krikščioniškai, kai visur siekiama atrasti ryšį tarp mūsų puolusios prigimties ir Dievo, mūsų Kūrėjo ir Atpirkėjo.

(Dievo bičiuliai, 208)