Mūsų atsakas – džiaugsmingas teiginys, laimingas ir laisvas atsidavimas. Tu neturėtum elgtis taip, tarsi siektum vienintelio tikslo – vengti nuopuolio ar progos nusidėti. Tavo elgesys anaip tol negali virsti šaltu apskaičiuotu neigimu. Ar esi įsitikinęs, kad skaistumas yra dorybė ir kad ji turi augti ir tobulėti? Aš primygtinai sakau: neužtenka kiekvienam susilaikyti pagal savo padėtį, turime visada skaisčiai gyventi, būti dorovingi, didvyriškai dorovingi. Ši nuostata yra teigiamas veiksmas, kuriuo maloniai atsiliepiame į dievišką prašymą: praebe, fili mi, cor tuum mihi et oculi tui vias meas custodiant, mano vaike, duok man savo širdį, ir teveda tavo akys ramybės keliais. Noriu tavęs paklausti: kaip atlaikai šią kovą? Gerai žinai, kad tavo kova jau laimėta, jei kovoji iš pat pradžių. Pavojaus šalinkis nedelsdamas, vos pajutęs pirmuosius aistros nutvilkinimus, ir net dar anksčiau. Be to, tučtuojau pasitark su savo sielos vadovu, o dar geriau, jeigu įmanoma,– nedelsdamas, nes jeigu jam visiškai atversi savo širdį, nebūsi nugalėtas. Vis kartojamas veiksmas sukuria įprotį, polinkį. Todėl turite kovoti, kad įgytumėte dorybės įprotį, apsimarinimo įprotį, kad neatstumtumėte Meilių Meilės. Apmąstykite šį Šv. Pauliaus patarimą Timotiejui: Te ipsum castum custodi,– kad visada būtume budrūs, tvirtai pasiryžę išsaugoti šį lobį, kurį Dievas mums patikėjo. Per visą savo gyvenimą daugybę žmonių esu girdėjęs sakant: „O, jei iš karto tam būčiau padaręs galą!“ Ir tai jie sakydavo kupini gėdos ir kančios. (Dievo bičiuliai, 182)