Dar tebeskamba pasauly anas dieviškas šauksmas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ – O tu matai: vos ne viskas yra užgesę...

Ar neįsidrąsini plėsti gaisrą? (Kelias, 801).

Norėjai į savo apaštalavimą įtraukti aną mokytą žmogų, tą kitą įtakingąjį, aną kupiną apdairumo ir dorybių.

Melskis, aukok aukas ir veik juos savo pavyzdžiu ir savo žodžiu. – Neateina! – Neprarask dvasios ramybės: vadinasi, jų nereikia.

Ar manai, kad nebuvo mokytų, įtakingų, protingų ir dorybingų Petro amžininkų, kurie būtų galėję apaštalauti, ne tik pirmieji dvylika? (Kelias, 802).

Drasko širdį ta Dievo Sūnaus dejonė – visada aktuali, – jog pjūtis didelė, o darbininkų maža.

– Šis šauksmas išėjo iš Kristaus lūpų tam, kad jį išgirstum ir tu: kaip atsiliepei į jį iki šiol? Ar bent kasdien meldiesi šia intencija? (Kalvė, 906).

Norint sekti Viešpatį, reikia kartą atsiduoti be išlygų ir tvirtai: ryžtingai sudeginti laivus, kad nebūtų galimybės atsitraukti. (Kalvė, 907).