Jeigu Dievo meilė tokia didžiulė menkos ir dažnai išdavikiškos širdies žmogui, tai kas vyksta Marijos Širdyje, niekada nė trupučio nepasipriešinusiai Dievo valiai? (Kristus eina pro šalį, 178).

Cor Mariae Dulcissimum, iter para tutum. – Saldžiausioji Marijos Širdie, suteik mums stiprybės ir saugumo žemiškame kelyje: pati tapk keliu, nes žinai trumpiausią kelią, per tavo meilę vedantį į Jėzaus Kristaus meilę. (Kristus eina pro šalį, 178).

Mūsų Motina ilgai mąstė apie Gelbėtojo laukusiųjų šventų Senojo Testamento vyrų ir moterų žodžius bei įvykius, kuriuose jie dalyvavo. Ji žavėjosi daugybe nuostabių dalykų, begaliniu Dievo gailestingumu savo tautai, kuri dažnai būdavo nedėkinga. Mąstant apie nuolat patiriamą dieviškąjį švelnumą, iš nekaltos jos širdies ištrykšta žodžiai: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitęi. Šios gerosios Motinos sūnūs – pirmieji krikščionys – viso to išmoko iš jos; mes taip pat galime ir turime to iš jos išmokti. (Dievo bičiuliai, 241).

Nesuteptoji Mergele, Motina! Nepalik manęs: pažvelk, kokia sklidina ašarų mano vargšė širdis. – Nenoriu įžeisti savo Dievo! Jau žinau ir tikiuosi, jog niekada nepamiršiu, kad esu nieko vertas: kaip mane slegia mano mažumas, mano vienatvė! Bet... nesu vienas: Tu, malonioji Mergele, ir mano Tėvas Dievas manęs nepaliekate. Savo kūno maišto ir velniškų argumentų prieš mano tikėjimą akivaizdoje myliu Jėzų ir tikiu: Myliu ir Tikiu. (Kalvė, 215).