Žmogus, žinantis, kad Kristų galima atrasti ne tik šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį, stengiasi būti gerai profesiškai ir intelektualiai pasirengęs, ugdo supratimą apie problemas, su kuriomis susiduria. Taip jis pats priima sprendimus, kurie, būdami krikščionio sprendimai, taip pat yra nulemti ir asmeniškų apmąstymų, su nuolankiomis pastangomis suprasti Dievo valią mažuose ir dideliuose gyvenimo reikaluose.

Tačiau jis niekada nepagalvos ir nepasakys, kad nusileido iš šventyklos į pasaulį atstovauti Bažnyčiai, arba kad jo sprendimai yra tikrieji katalikiški sprendimai šioms problemoms. Šitaip negali būti, mano vaikai! Būtent tai – klerikalizmas, būtent tai – fasadinė katalikybė, kad ir kaip tai pavadinsite. Visais atvejais – tai prievarta pačiai dalykų prigimčiai.

Supraskite mane teisingai – raginu jus naudotis savo teisėmis kiekvieną dieną, o ne ypatingais, išimtiniais atvejais. Taip pat kviečiu sąžiningai atlikti savo pilietines pareigas: politikoje, ekonominiuose reikaluose, universitete ir profesiniame darbe, drąsiai priimti pasekmes, kurios atsiras dėl jūsų laisvų sprendimų, su jums priderančia asmenine nepriklausomybe. Toks krikščioniškas pasaulietinis mentalitetas padės jums išvengti nepakantumo ir fanatizmo. Tą patį pasakysiu teigiamiais žodžiais – tai padės gyventi santarvėje su visais jūsų bendrapiliečiais ir puoselėti santarvę įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. (Pokalbiai, 116-117)