Pastovumas, kurio niekas nesutrikdo. Tau jo trūksta. Prašyk jo Viešpatį ir daryk visa, ką gali, kad jo gautum: nes tai yra didelė paskata, kad neiškryptum iš vaisingo kelio, kurį pasirinkai. (Kelias, 990).

Negali „pakilti“. – Nieko nuostabaus: anas nupuolimas!.. Būk ištvermingas ir „pakilsi“. Prisimink, ką sako vienas dvasinis autorius: tavo vargšė siela yra paukštis, kurio sparnai tebėra sulipę nuo purvo.

Tau trūksta dangaus saulių ir asmeninių pastangų, mažų ir nuolatinių, kad išrautum šiuos polinkius, šiuos įsivaizdavimus, šį nuliūdimą: tą lipnų purvą nuo savo sparnų.

Ir pasijusi laisvas. Jei būsi atkaklus – „pakilsi“. (Kelias, 991).

Dėkok Dievui, kuris tau padėjo, ir džiaukis savo pergale. Kokį džiaugsmą jaučia tavo siela, atsiliepusi į malonę! (Kelias, 992).