Žmogus, žinantis, kad Kristų galima sutikti ne tik Šventykloje, bet ir pasaulyje, myli šitą pasaulį. Jis nori pasidaryti mokytas ir sumanus. Jis formuojasi laisvai, iškylančias problemas sprendžia remdamasis savais kriterijais, o tie sprendimai, kaip kad ir visada krikščionių, nulemti ir asmeniškų apmąstymų, ir nuolankaus paklusimo Dievo valiai, pasireiškiančiai visuose įvykiuose: svarbiuose ir nesvarbiuose.

Tačiau jis niekada nepagalvos, tuo labiau – nepasakys, kad nusileido iš Šventyklos į pasaulį, kad atstovautų Bažnyčios valią, arba kad jo sprendimai – kokie nors ypatingai katalikiški. Šitaip negali būti, mano vaikai! Būtent tai – klerikalizmas, būtent tai – bažnytiškumas, o svarbiausia – tai prievarta pačiai daiktų prigimčiai. Turėkite pasauliečio mentalitetą: žvelkite į visa pasauliečio akimis, tai yra, kiek tik įstengiate, būkite sąžiningi – prisiimkite asmenišką atsakomybę tik sau; kiek tik įstengiate būkite nuoseklūs krikščionys – gerbkite tikėjimo brolius, kurie mano kitaip apie neesminius dalykus; kiek tik įstengiate būkite katalikai, o mūsų Motinos Bažnyčios neįvelkite į žmogiškus kivirčus. (...)

Supraskite mane teisingai – aš kviečiu jus naudotis savo teisėmis kiekvieną dieną, o ne ypatingais, išimtinais atvejais. Taip pat aš kviečiu sąžiningai atlikti ir savo pilietines pareigas, visur, politikoje, finansiniuose reikaluose, universitete ir profesiniame darbe, drąsiai priimant tai, kokias pasekmes sukels jūsų laisvi sprendimai ir jūsų asmeninė nepriklausomybė. Toks krikščioniškas pasauliečio mentalitetas padės jums išvengti nepakantumo ir fanatizmo. Jeigu tą patį pasakytume kitais žodžiais – jis padės jums gyventi pasaulyje su visais bendrapiliečiais, maža to – paskleis tą taikų sugyvenimą visoje visuomenėje. (Pokalbiai, 116-117)