Kaip jūs ir žinote, šis mokymas, kuris yra Šventraštyje, yra pati esmė tos dvasios, kuria gyvena „Opus Dei“. Jis turi jus skatinti tobulai dirbti, mylėti Dievą ir žmones, pamilstant kasdienio gyvenimo smulkmenas, o jose atskleidžiant tą quid divinum - kažką dievišką - tai, ką Dievas į jas įdėjo. Čia gerai tiktų prisiminti Kastilijos poeto žodžius: pamažėliu ir tiksliai/ gerai daryti, daug svarbiau,/negu tiktai daryti

Mano vaikai, patikėkite manimi, kad kai krikščionis atlieka su meile pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl aš ir tvirtinu, ir kalu jums į galvą, kad krikščionio pašaukimas – tai kurti skambią poeziją iš gyvenimiškos prozos. Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse. (Pokalbiai, 116)