Juk esame tik kūriniai, turintys aibes trūkumų. Net pasakyčiau, jog mums visada reikės trūkumų, nes jie yra tarsi šešėlis, išryškinantis Dievo malonės šviesą ir mūsų apsisprendimą atsiliepti į Jo gerumą. Ir būtent šis kontrastas padės mums tapti žmoniškesniems, nuolankesniems, supratingesniems ir kilnesniems.

Neapsigaudinėkime: gyvenime susilauksime ne tik spindesio ir pergalių, bet ir patirsime nusivylimų bei pralaimėjimų. Taip visuomet buvo žemiškoje krikščionių kelionėje, neišskiriant nė šventųjų. Argi neprisimenate Petro, Augustino, Pranciškaus? Man niekada nepatiko šventųjų biografijos, kurios naiviai, kartu stokojant ir doktrinos supratimo, pateikia jų didvyriškus poelgius taip, tarsi malonė jiems būtų laiduota nuo pat gimimo. Ne. Tikrieji krikščioniškai didvyriško gyvenimo aprašymai primena mūsiškius: šventieji ne tik kovodavo, bet ir pralaimėdavo. O paskui atgailaudami vėl grįždavo į mūšį.

Neturėtume stebėtis palyginti dažnai patirdami pralaimėjimų. Dažniausiai arba visada pralaimime ten, kur nėra labai reikšminga, bet mums taip skaudu, lyg visa tai būtų be galo svarbu. Jeigu mylime Dievą, jeigu esame nuolankūs, ištvermingi bei atkaklūs savo kovoje, niekada pernelyg nesureikšminsim pralaimėjimų. Visų pirma dėl to, kad patirsime ir pergalių, kurios džiugins Dievo akį. Pralaimėjimai išvis neegzistuoja, jeigu veikiame su gera intencija, norėdami įvykdyti Dievo valią, visada pasikliaudami Jo malone ir suvokdami savąjį menkumą. (Kristus eina pro šalį, 76)