Būkite tikri, nėra sunku savo darbą paversti pokalbiu – malda. Vos tik paaukoji savo darbą ir pradedi veikti, Dievas suklūsta ir ima drąsinti. Kai pasineri į kasdienį darbą, siela taps kontempliatyvi. Tikime, kad Viešpats mus mato, skatina nugalėti save ir siekti vis naujos pergalės: mažyčio pasiaukojimo, šypsenos įkyriam žmogui, pastangų pirmiausia kibti į nelabai malonų, bet skubesnį darbą, dirbti tvarkingai, parodyti atkaklumo, kai reikia atlikti pareigą, nors taip magėtų jos atsikratyti, neatidėti rytdienai to, ką reikia nuveikti šiandien. Ir visa tai tam, kad nudžiugintume Dievą, mūsų Tėvą. O galbūt ant savo stalo ar mažiau į akis krintančioje vietoje esi pasistatęs kryželį, kuris yra tarsi tavo kontempliatyvios dvasios žadintojas, sielos ir proto vadovas, mokantis tave tarnauti.

Jei nuspręsi, nesitraukdamas iš pasaulio, dirbdamas įprastinius darbus, eiti šiuo kontempliacijos keliu, netrukus pasijusi Mokytojo draugu, vykdančiu dieviškąją užduotį – atverti dieviškus žemės kelius visai žmonijai. Savo darbu tu padėsi Kristaus karalystei plėstis visuose žemynuose. Tavo darbo valandos viena po kitos bus paaukotos už tolimas, tikėjimui gimstančias tautas, Rytų tautas, kurioms trukdoma laisvai išpažinti savo tikėjimą, ir už senos krikščioniškosios tradicijos šalis, kuriose Evangelijos šviesa, regis, aptemo ir sielos skendi tamsybėje...

Taigi kokią vertę įgyja ta darbo valanda ir tavo pastangos padirbėti dar kelias akimirkas, kelias minutes, kad viską užbaigtum! Šitaip paprastai kontempliaciją tu paverti apaštalavimu, paklusdamas aukščiausiems savo širdies polėkiams, širdies, kuri plaka vienu ritmu su švelniausia ir gailestingiausia mūsų Viešpaties Jėzaus širdimi. (Dievo bičiuliai, 67)