Nuo to, ar tu ir aš elgsimės taip, kaip nori Dievas, – neužmiršk šito, – priklauso daugybė didžių dalykų. (Kelias, 755)

Mes esame akmenys, tašyto granito gabalai, kurie juda, jaučia, turi visiškai laisvą valią.

Pats Dievas yra akmenkalys, kuris gludina mūsų kampus, mus taisydamas, mus keisdamas pagal savo norą, kūjo ir kalto smūgiais.

Nemėginkime pasišalinti, išsisukinėti nuo Jo valios, nes jokiu būdu negalime išvengti smūgių. Nepalyginti daugiau ir be naudos kentėsime ir, užuot tapę nugludintu ir statybai tinkamu akmeniu, liksime beforme krūva žvyro, kurį žmonės tryps su panieka. (Kelias, 756)

Nuoširdus nusilenkimas Dievo Valiai būtinai neša džiaugsmą ir ramybę: Kryžiaus laimę. Tada pasirodo, kad Kristaus jungas švelnus, o Jo našta nėra sunki. (Kelias, 758)

Štai mintis, kuri veda į ramybę ir kurią Šventoji Dvasia suteikia trokštantiems Dievo valios: Dominus regit me, et nihil mihi deerit – mane Viešpats gano, ir man nieko nestigs.

Kas gali kelti nerimą sielai, kuri nuoširdžiai kartoja šiuos žodžius? (Kelias, 760)