Savo sielose turime ugdyti tikrą siaubą nuodėmės atžvilgiu. Viešpatie, – kartok atgailaujančia širdimi, – teneįžeisiu Tavęs daugiau!

Tačiau nebijok vargano kūno ir žmogiškų aistrų balasto; būtų kvaila ir vaikiškai naivu tik dabar sužinoti, jog „tai“ egzistuoja. Tavo varganumas – ne kliūtis, o akstinas labiau vienytis su Dievu, atkakliai Jo ieškoti, nes Jis mus apvalo. (Vaga, 134)

Nepradėk šnekų su pagunda. Leisk man pakartoti: turėk drąsos pabėgti ir tvirtybės neflirtuoti su savo silpnybe, klausdamas savęs, kiek toli gali nueiti. Nutrauk tai be jokių nuolaidų! (Vaga, 137)

Tu neturi jokio pasiteisinimo. Kaltas tik tu pats. Jei žinai, – o žinai gana gerai, – kad eidamas šiuo taku, visa tai skaitydamas, su šita draugija gali nugarmėti į bedugnę, tai kodėl užsispyręs manai, kad galbūt tai trumpiausias kelias, padedantis lavintis ar brandinantis tavo asmenybę?

Radikaliai keisk savo planus, nors ir tektų įdėti daugiau pastangų ir liktų mažiau lengvų pramogų. Jau laikas elgtis kaip atsakingam žmogui. (Vaga, 138)