Kaip apgailėtina gyventi tik stumiant laiką – veltui eikvojant Dievo lobį! Toks elgesys nepateisinamas. Tegul niekas nesako: aš turiu tik vieną talentą, nieko negaliu padaryti. Ir su vieninteliu talentu gali pagirtinai dirbti. Kaip liūdna, kad nepanaudojame visų sugebėjimų – mažų ar didelių, – kuriuos Dievas duoda žmogui, kad tarnautų sieloms ir visuomenei.

Krikščionis, dėl egoizmo išsisukinėdamas, slapstydamasis nuo darbų, būdamas aplaidus, taigi tuščiai leisdamas savo laiką žemėje, rizikuoja prarasti ir dangų. Mylintis Dievą Kristaus tarnybai atiduoda ne tik tai, ką turi, ne tik tai, kas yra – jis atiduoda patį save. Jam svetimas niekingas požiūris, verčiantis paisyti vien savo sveikatos, vardo, profesijos (Dievo bičiuliai, 45-46)