Neapleisk manęs, mano Viešpatie: argi nematai, į kokią bedugnę prarają nupultų šis vargšas Tavo vaikas?
– Mano Motina, esu ir Tavo vaikas. (Kalvė, 314)
Dažniau apsilankyk koplyčioje, kad pasakytum Jėzui: atsiduodu į Tavo rankas.
– Palik prie Jo kojų tai, ką turi: savo menkystes!
– Ir šitaip, nepaisant daugybės dalykų, kuriuos nešiojiesi mintyse, tu niekada neprarasi ramybės. (Kalvė, 306)
Nunc coepi! – Dabar pradedu! – tai šūksnis įsimylėjusios sielos, kuri kiekvieną akimirką, ar būdama ištikima, ar pritrūkusi didžiadvasiškumo, vis atnaujina savo pasiryžimą visiškai ištikimai tarnauti Dievui – mylėti Jį! (Vaga, 161)