Bet Dievas yra reiklus. Jis prašo tikros meilės. Jis nenori išdavikų. Mes privalome ištikimai kovoti šią dvasinę kovą – laimės žemėje siekti per pasiaukojimą. (Kryžiaus kelias, Dešimtoji stotis, 3)

Kas savaitę – ir kiekvieną kartą, kai tik jums to reikės, neskrupulaudami – pasinaudokite šv. Atgailos sakramentu, dieviškojo atleidimo sakramentu. Apsisiautę malone, mes pereisime kalnus ir nesustodami kopsime stačiais mūsų krikščioniškosios pareigos šlaitais. Naudodamiesi šiomis priemonėmis ir prašydami Viešpatį, kad suteiktų mums vis daugiau vilties, išmoksime taip užkrečiamai džiaugtis, kaip tie, kurie žino esą Dievo vaikai: Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? Tad optimizmo! Vilties stiprinami, kovosime, stengsimės nusikratyti lipnaus purvo, kuriuo mus drabsto neapykantos skleidėjai, ir vėl atrasime džiaugsmo kupiną pasaulį, nes šis pasaulis iš Dievo rankų gimė gražus ir švarus, o išmokę atgailauti, grąžinsime pasaulį Kūrėjui tokį pat gražų.

Puoselėkime viltį. Taip stiprės ir mūsų tikėjimas, kuris laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. Norint stiprinti šią dorybę, reikia melsti Viešpatį, kad padidintų mumyse savo meilę, nes visiškai pasikliaujame tik tuo, ką visa esybe mylime. Verta mylėti Viešpatį. Jūs, kaip ir aš, esate patyrę, kad įsimylėjęs, atiduoda save pasitikėdamas, jausdamas nuostabų supratimą, kai širdys plaka vienintele ir ta pačia meile. O kokia bus Dievo Meilė? Ar nežinote, kad Kristus mirė už kiekvieną iš mūsų? Taip, už mūsų varganą ir menką širdį buvo atiduota Jėzaus Atpirkimo auka.

Viešpats dažnai kalba apie atpildą, kurį pelnė mums savo Mirtimi ir Prisikėlimu. „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Dangus yra mūsų kelio žemėje tikslas. Jėzus Kristus ten nužengė pirma mūsų ir kartu su Švenčiausiąja Mergele, šv. Juozapu, kurį aš taip garbinu, su angelais ir šventaisiais ir laukia mūsų ateinant. (Dievo bičiuliai, 219–220)