Viešpats supranta mūsų ribotumą, mūsų individualizmą ir tuščias ambicijas. Jis supranta, kaip sunku mums pamiršti save ir tarnauti kitiems. Jis labai gerai žino, ką reiškia nesulaukti meilės ir patirti iš tų, kurie sakosi Juo seką, iš tikrųjų sekant tik puse širdies. Tiesiog prisiminkite evangelistų atpasakotas sukrečiančias scenas, iš kurių matyti, kad apaštalai yra kupini pasaulietiškų ambicijų ir grynai žmogiškų planų. Ir vis dėlto Jėzus pasirinko juos. Jis laiko juos arti savęs ir patiki jiems iš Tėvo gautąją misiją

Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum? Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus! – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, patogumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti. (Kristus eina pro šalį, 15)