Pasaulis, velnias ir kūnas yra nuotykių ieškotojai, kurie, išnaudodami laukinio žmogaus, tūnančio tavo viduje, silpnybę, nori, kad mainais už menką malonumų blizgesį - kuris nieko nevertas – atiduotum gryną auksą ir perlus, ir briliantus, ir rubinus, permerktus gyvu ir atperkančiu tavo Dievo krauju - tavo amžinybės kainą ir turtą. (Kelias, 708)

Dar vienas nuopuolis... ir koks nuopuolis! Pulti į neviltį? Ne: nusižeminti ir per Mariją, savo Motiną, šauktis Jėzaus Gailestingosios Meilės pagalbos. Tark miserere (pasigailėk) ir – aukštyn širdį! Kad pradėtum iš naujo. (Kelias, 711)

Labai žemai nupuolei! Tai ir pradėk dėti pamatus nuo ten, iš apačios. Būk nuolankus. Cor contritum et humiliatum, Deus, non despicies. Nepaniekins Dievas besigailinčios ir nuolankios širdies. (Kelias, 712)

Tu neini prieš Dievą. Tavo nupuolimai – tik iš silpnumo. Sutinku. Bet taip dažnai būni toks silpnas! - nežinai, kaip šito išvengti, – tad jeigu nenori, kad laikyčiau tave blogu, turėsiu laikyti tave ir blogu, ir kvailu. (Kelias, 713)