Dabar Mokytojas moko savo mokinius: Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir juos skiria savo gyvenimo ir stebuklų, savo kančios ir savo prisikėlimo šlovės liudytojais (Lk 24, 45 ir 48).

Paskui pakeliui į Betaniją juos palaimina. Ir laimindamas atsiskiria nuo jų ir pakyla į dangų (Lk 24, 51), kol debesis Jį paslepia nuo jų akių (Apd 1, 9).

Jėzus nuėjo pas Tėvą. Du angelai baltais drabužiais prisiartina prie mūsų ir sako: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite ir žiūrite į dangų?“ (Apd 1, 11)

Petras ir kiti grįžta į Jeruzalę – cum gaudio magno – didelio džiaugsmo kupini (Lk 24, 52).

Tikrai teisinga, kad visi angelai ir šventųjų minios garbina, šlovina ir aukština šventąjį Kristaus žmogiškumą.

Bet tu ir aš jaučiamės kaip našlaičiai: mums liūdna, ir mes einame pasiguosti Marijai. (Šventasis Rožinis, Antroji šlovingoji paslaptis)