„Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė Jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“ Stabtelkime čionai, kad suprastume šią šventosios Evangelijos ištrauką. Kaipgi įmanoma, kad mes, būdami nieko verti, galėtume aukoti atnašas Dievui? Šventajame Rašte skaitome: „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių.“ Žmogus net nesugeba visiškai atskleisti Viešpaties dovanų gelmės nei jų grožio. „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“ – sušunka Jėzus samarietei. Jėzus Kristus mus mokė visada visur pasitikėti Tėvu ir pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisybės, o visa kita būsią pridėta, nes Jis gerai žino, ko mums reikia.

Savo išganymo plane dangiškasis Tėvas švelniai su meile rūpinasi kiekviena siela: „kiekvienas turi iš Dievo savo dovaną, vienas šiokią, kitas anokią.“ Todėl, rodos, nėra jokio reikalo rūpintis kažką duoti Dievui, tarsi Jam kažko trūktų. Esame skolininkai, kurie neturi kuo sumokėti, todėl mūsų dovanos būtų tarsi Dievui jau nebepriimtinos Senojo Įstatymo atnašos („Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų Tu nebenori, nemėgsti – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą“).

Tačiau Viešpats puikiai žino, kad duoti yra autentiškas mylinčiųjų poreikis, ir Jis pats nurodė, ko iš mūsų trokšta. Jam nerūpi nei turtai, nei šios žemės vaisiai ar žvėrys, nei jūros, nei oras, nes visa ir taip Jam priklauso. Jis nori kažko asmeniško, ką laisva valia Jam atiduotume: „Mano vaike, duok man savo širdį.“ Matote? Dievui neužtenka padalintos širdies. Jis nori jos visos. Jis neieško mūsų daiktų, kartoju – Jis nori mūsų pačių. Tik atidavę save, galime Dievui aukoti ir kitas dovanas. (Kristus eina pro šalį, 35)