Aš esu mažas Juozapo tarnas. Koks geras Juozapas! Jis elgiasi su manim kaip tėvas su sūnum. Net leidžia imti Kūdikį į rankas ir valandų valandas sakyti Jam meilius ir ugningus žodžius! Ir aš Jį bučiuoju – bučiuok ir tu! – supu, giedu Jam ir vadinu Karaliumi, Meile, savo Dievu, savo Vieninteliu, savo Viskuo!.. Koks gražus Kūdikis... ir kokia trumpa Rožinio paslaptis! (Šventasis Rožinis, džiaugsmingosios paslaptys, 3)
Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.
Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.
Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.
Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui. (Kristus eina pro šalį, 18)