Darbas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo žemėje dalis. Jam būdingos nuolatinės pastangos, nuovargis, išsekimas – šie kentėjimo ir kovos ženklai, lydintys žmogiškąją egzistenciją, išryškina nuodėmes ir parodo atpirkimo poreikį. Tačiau pats savaime darbas nėra nei bausmė, nei prakeikimas: šitaip kalbantys nėra gerai išstudijavę Šventojo Rašto.

Laikas mums, krikščionims, imti labai aiškiai teigti, jog darbas yra Dievo dovana, ir nėra prasmės rūšiuoti žmones pagal jų užsiėmimą, lyg vieni darbai būtų kilnesni už kitus. Apskritai visi darbai liudija žmogaus orumą, jo viešpatavimą Dievo kūrinijoje. Darbas yra galimybė tobulinti savo asmenybę. Tai vienybės ryšys su kitais, būdas išlaikyti šeimą, priemonė padėti tobulinti visuomenę, kurioje mes gyvename, ir pastanga prisidėti prie žmonijos pažangos.

Krikščioniui horizontai prasiplečia ir pagilėja, nes dirbdamas jis dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe. Sukūręs pirmuosius žmones ir juos palaiminęs, Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ (Kristus eina pro šalį, 47)