Šios „paikystės" neišeina iš dvasinės kūdikystės ribų: tai amžinas nekalto vaiko ir tėvo, pamėlusio galvą dėl savo sūnaus, pašnekesys: „Pasakyk man, kiek mane myli?" - Ir mažylis išskiemenuoja: „Daug mi-li-jo-nų!" (Kelias, 897)

Vidiniame gyvenime mes visi turėtume būti quasi modo geniti infantes, kaip maži vaikai, kurie atrodo tarsi guminiai: jie džiūgauja net pargriuvę; jie tuoj pat atsikelia ir toliau juda kruta, nes žino, kad tėvai juos visada paguos.

Jei stengsimės elgtis kaip jie, tada mūsų vidinio gyvenimo nesėkmės ir klaidingi žingsniai, nors bus neišvengiami, niekada nesukels kartėlio. Žinoma, mums bus skaudu, tačiau nepulsime į neviltį; šypsena suspindės mūsų lūpose, kai prisiminsime, kad esame mūsų Tėvo vaikai, apgaubti Jo Meilės, Jo didingumo, begalinės išminties ir gailestingumo. Per visus tarnavimo Viešpačiui metus aš išmokau būti Dievo vaiku. Dėl to ir jūsų prašau: būkite quasi modo geniti infantes, vaikai, trokštantys Dievo žodžio, Dievo duonos, Dievo maisto, Dievo tvirtumo, kad nuo šiol elgtumėtės kaip tikri krikščionys. (Dievo bičiuliai, 146)