O dabar, mano sūnūs ir dukros, leiskite man truputį pakalbėti apie kitą, ypatingai man brangią įprasto gyvenimo pusę – apie žmogišką meilę. Aš turiu omenyje aukščiausią meilės pasireiškimą tarp vyro ir moters, sužadėtuves, santuoką; ir vėl noriu pasakyti tai, kad mes ne tik toleruojame tą šventą žmogišką meilę ir leidžiame šlietis kažkur šalia tikro dvasinio gyvenimo, kaip kad tie melagingi dvasios kovotojai, apie kuriuos aš kalbėjau. Aš jau keturiasdešimt metų kalbu ir rašau, grumiuosi su jais. Dabar – net patys nesupratingiausi iš jų jau šį bei tą suprato.

Meilė, kuri veda susituokti, sukurti šeimą, gali būti šventas ir nuostabus pašaukimas, kelias visiškai atsiduoti Dievui. Atsiminkite, aš jums jau apie tai kalbėjau, kad viską reikia daryti kaip galima tobuliau, kiekvieną smulkmeną kasdien pripildant meilės ir atrandant joje Dievo kibirkštį. Šeimoje, kurią sukuria vyro ir moters meilė, visa ši doktrina ypatingai svarbi. (Pokalbiai su Mons. Eskriva de Balageru, 121)