Mes, katalikai, turime eiti per gyvenimą kaip apaštalai: su Dievo šviesa, su Dievo druska. Be baimės, natūraliai, bet su tokiu vidiniu gyvenimu, su tokia vienybe su Viešpačiu, kad apšviestume, išvengtume gedimo ir šešėlių, kad skleistume ramybės ir veiksmingo krikščioniško mokymo vaisius. (Kalvė, 969)
Visuotinio pakrikimo valandomis, kai šaukiesi Viešpaties ir atrodo, kad Jis negirdi tavo maldos už Jo sielas, tarsi būtų kurčias tavo šauksmams, net imi manyti, jog tavo apaštalinis darbas yra veltui.
– Nesirūpink! Ir toliau dirbk su tuo pačiu džiaugsmu, su tuo pačiu virpesiu, su tuo pačiu įkarščiu. – Leisk man primygtinai pakartoti: kai dirbama Dievui, nėra nevaisingų dalykų! (Kalvė, 978)
Vaike: visos šio pasaulio jūros yra mūsų, ir ten, kur žvejoti sunkiausia, taip pat ir reikalingiausia. (Kalvė, 979)
Savo krikščioniška doktrina, savo doru gyvenimu ir gerai atliktu darbu, vykdydamas savo profesijos ir savo pozicijos pareigas turi rodyti gerą pavyzdį aplinkiniams: savo giminėms, draugams, kolegoms, kaimynams, mokiniams... – Tau nedera būti niekdariu. (Kalvė, 980)