Būna, kad savo veikla kai kurie krikščionys nurodymui mylėti artimą neteikia didžiausios vertės, kurią jis turi. Kristus, apsuptas saviškių, per tą nuostabų paskutinį pamokslą sakė lyg palikdamas testamentą: Mandatum novum do vobis, ut diligitis invicem – Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte.

Ir dar pabrėžė: In hoc cognoscent omnes quia discipuli mei estis – iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.

– Duok Dieve, kad pasiryžtume gyventi taip, kaip nori Jis! (Kalvė, 889)

Jei trūksta pamaldumo – saito, kuris tvirtai mus suriša su Dievu, o per Jį – su kitais, nes kituose matome Kristų, – susiskaldymas neišvengiamas, o kartu ir visiškas krikščioniškos dvasios praradimas. (Kalvė, 890)

Iš visos širdies padėkok Viešpačiui už nuostabias... ir baisias proto ir valios galias, su kuriomis norėjo tave sukurti. Nuostabias, nes jos tave daro panašų į Jį; baisias, nes yra žmonių, kurie jas atsuka prieš savo Kūrėją. 

Man regis, kad mūsų kaip Dievo vaikų dėkingumą apibendrinti galime dabar ir visada savo Tėvui sakydami: serviam! – tarnausiu tau! (Kalvė, 891)