Viskas įvyko paprastu ir giliu, netikėtu būdu – „Dievo stiliumi.“ Tą 1928 m. spalio 2 d. rytą, dalyvaudamas rekolekcijose Madrido vincentiečių centriniuose namuose, būdamas savo kambaryje, iš naujo skaitydamas užrašus, kuriuose laikė surinkęs Dievo įkvėpimus per paskutinius dešimt metų, visiškai aiškiai pamatė misiją, kurią Viešpats jam patikėjo – atverti pasaulyje šventėjimo kelią profesiniame darbe ir vykdant eilines pareigas.

„Šiandien prieš trejus metus, – rašė jis 1931 m. spalio 2 d., – vincentiečių vienuolyne tvarkiau užrašus, kuriuos iki tol kaupiau. Nuo tos dienos netikęs asiliukas susivokė, kad Viešpats iš savo neapsakomo gerumo uždėjo jam ant nugaros nuostabų sunkų nešulį. Tą dieną Viešpats įsteigė savo Darbą. Nuo tada ėmiau apaštalauti su pasauliečiais – kai kurie buvo studentai, kiti ne, bet visada jauni. Ir rinkti grupes. Ir melstis bei prašyti maldos. Ir kentėti...“

Ir pridėjo: „Atėjo suvokimas apie visą Darbą skaitant tuos lapelius. Susijaudinęs atsiklaupiau – kambaryje buvau vienas, buvo laikas tarp mąstymų – padėkojau Viešpačiui. Su jauduliu prisimenu Marijos Angelų Karalienės parapijos varpų aidą.“

(Parengta pagal J. Gil, E. Muñiz, „Tespindi tik Jėzus“, Kultūros vystymo ir švietimo viešoji įstaiga, Vilnius, 2024).