Konsekracija Švč. Jėzaus Širdžiai

1952 m. spalio 26 d. šv. Chosemarija pirmą kartą konsekravo Opus Dei Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Nuo tol ši konsekracija kasmet atnaujinama visuose Opus Dei centruose. Pirmą kartą viešai skelbiamas visas šios konsekracijos tekstas.


Istorinis kontekstas

1952 m. spalio 26 d., per Kristaus Karaliaus iškilmę, šv. Chosemarija konsekravo Opus Dei Švč. Jėzaus Širdžiai. Tai buvo trečioji konsekracija per pusantrų metų. Pagrindinė priežastis, paskatinusi atlikti šią konsekraciją, buvo „gerų žmonių pasipriešinimas“[1] – kai kurie Bažnyčioje tarnaujantys žmonės nesutiko su Opus Dei teisiniu statusu Bažnyčioje ir norėjo jį pakeisti. Be to, Dievo Darbas patyrė rimtų ekonominių sunkumų dėl lėšų trūkumo centrinės būstinės ir laikinosios Romos Šventojo Kryžiaus kolegijos būstinės statyboms. Darbų nutraukimas būtų reiškęs didelę ekonominę ir apaštališką žalą. Per šią konsekraciją Įkūrėjas ragino melstis trumpa karšta malda: Cor Iesu Sacratissimum, dona nobis pacem! (lot. Švenčiausioji Jėzaus Širdie, suteik mums ramybę!). Vėliau, septintajame dešimtmetyje, prie šios maldos pridėti žodžiai: et misericors („gailestingoji“): „Švenčiausioji ir gailestingoji Jėzaus Širdie, suteik mums ramybę!“. Taip jis meldė vidinės ramybės kiekvienam nariui, meldėsi už taiką visuomenėje ir visame pasaulyje. Taip pat – kad su taika plistų Opus Dei dvasingumas, ir kad atsirastų materialinių išteklių centrinei būstinei Romoje.

Greičiausiai sprendimą atlikti konsekraciją steigėjas priėmė 1952 m., tarp balandžio ir gegužės. Birželį jau buvo parengta formulė, kuri panaudotą per Kristas Karaliaus šventę. Nuo tol konsekracija su šia malda visuose Opus Dei centruose atnaujinama kasmet[2].

1952 m. spalio 26 d. ryte, per padėkos laiką už komuniją, jis konsekravo Opus Dei priešais vieną Švenčiausiosios Širdies atvaizdą vadinamojoje koplyčioje–bibliotekoje, šalia tuometinio Opus Dei generalinio pirmininko (dabar – prelato) darbo kabineto. Koplyčia vis dar tebebuvo statoma, o koplyčioje buvęs pastatas nėra tas, kuris ten randamas šiandien. Ši konsekracija sustiprino meilę ir pamaldumą švenčiausiajam Kristaus žmogiškumui, kuris būdingas Opus Dei narių dvasiniam gyvenimui.

Formulės žodžiai rodo vidinio savęs dovanojimo Kristui pobūdį – būtent tai norėta pabrėžti šia konsekracija. Išties, konsekruojant Opus Dei „ir visus apaštalavimus, tau aukojame ir savo sielas su visais gebėjimais; savo jutimus; savo mintis; savo žodžius bei veiksmus; savo darbus ir džiaugsmus. Tau pavedame visų pirma savo varganas širdis, kad neturėtume kitos laisvės, kaip tik mylėti tave, Viešpatie“. Baigiamosiose maldose pabrėžiama meilė Kristui ir Jo Motinai, tarnystė Bažnyčiai ir popiežiui, apaštalavimo troškimas. Taip pat du kartus išsakomi maldavimai dėl vienybės: „Išlaikyk mus visada vienybėje, per meilę, su Dievo Darbu, su Tėvu ir mūsų broliais bei seserimis (...) įkurk mūsų širdyse poilsio vietą sau, kad išliktume artimai susivieniję su tavimi ir kad vieną dieną galėtume tave garbinti, mylėti ir turėti visą amžinybę Danguje“[3].

Kristaus Karaliaus iškilmė buvo tinkamas metas tokiai konsekracijai. Būtent tą dieną kasmet būdavo atnaujinama Leono XIII 1899 m. atlikta visos žmonijos konsekracija Švenčiausiajai Širdžiai – taip nusprendė Pijus XI 1925 m. įsteigdamas Kristaus Karaliaus šventę[4]. Taigi, tai buvo diena, skirta atnaujinti troškimą susitapatinti su Kristumi ir dalyvauti evangelizacinėje Bažnyčios misijoje plečiant Dievo Karalystę. Šie tikslai yra pamatiniai Opus Dei dvasingume, o 1952 m. konsekracija dar labiau sustiprino šią savimonę.


Konsekracijos Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai tekstas

O saldžiausiasis Jėzau, dieviškasis permaldautojau, dėl kurio amžinasis Tėvas pažadėjo visada išklausyti mūsų maldas, maloniai priimk Opus Dei konsekraciją, kurią dabar atliekame tavo Švenčiausiajai Širdžiai.

Paaukodami tau mūsų Darbą ir visus apaštalavimus, tau aukojame ir savo sielas su visais gebėjimais; savo jutimus; savo mintis; savo žodžius bei veiksmus; savo darbus ir džiaugsmus. Tau pavedame visų pirma savo varganas širdis, kad neturėtume kitos laisvės, kaip tik mylėti tave, Viešpatie.

Malda

Dieve, tu Širdyje savo Sūnaus, sužeisto dėl mūsų nuodėmių, malonėjai mums duoti begalinius meilės turtus. Išklausyk maldavimus, kuriais į tave kreipiamės su vaikų pamaldumu:

Padaryk, kad kasdien vis labiau mylėtume tavo sūnų Jėzų ir jo palaimintąją Motiną. Duok mums didelę meilę Bažnyčiai ir Popiežiui, rodomą tarnystės darbais. Išlaikyk mus visada vienybėje, per meilę, su Dievo Darbu, su Tėvu ir mūsų broliais bei seserimis. Įliek į mūsų širdis karštą uolumą dėl sielų išganymo.

Suteik mums malonę rasti prieglobstį dieviškojoje Jėzaus Širdyje ir įkurk mūsų širdyse poilsio vietą sau, kad išliktume artimai susivieniję su tavimi ir kad vieną dieną galėtume tave garbinti, mylėti ir turėti visą amžinybę Danguje, kartu su tavo Sūnumi ir su Šventąja Dvasia. Amen.

(Baigiant tris kartus kartojami maldos žodžiai Cor Iesu Sacratissimum et Misericors visus tris kartus atsiliepiant dona nobis pacem!).


Maldai ir apmąstymui


Išnašos

[1] Plg. AVP, III, p. 227.

[2] Plg. AGP, A-85-2-01.

[3] Plg. AVP, III, p. 233.

[4] Plg. enciklika Quas primas, 1925 m. gruodžio 11 d.