Opus Dei

Kiekvieną dieną daryk visa, ką gali, kad pažintum Dievą, kad bendrautum su Juo, kad kiekvieną akimirką vis labiau Jį įsimylėtum, ir apie nieką daugiau negalvotum, kaip apie Jo Meilę ir Jo garbę. Įvykdysi šį planą, sūnau, jei dėl nieko neapleisi savo maldos laiko, nuolat prisimindamas esąs Dievo akivaizdoje (su trumpomis karštomis ir dvasinėmis komunijomis – kad užsidegtum), neapleisi savo neskubių šventųjų Mišių, savo darbo, gerai atlikto dėl Jo. (Kalvė, 737)

Atsikratyk provincializmo dvasios. Taurink savo širdį, kol ji taps visuotinė, „katalikiška". Neplasnok it naminė višta, kada gali lyg erelis kilti į aukštybes. (Kelias, 7)

Kristus daug tikisi iš tavo darbo. Tačiau tu turi eiti ir ieškoti sielų, kaip Gerasis Ganytojas šimtosios avies, nelaukdamas, kol būsi pašauktas. Paskui pasinaudok draugais, kad galėtum daryti gera kitiems; „Niekas negali jaustis ramus, – sakyk kiekvienam, – dėl dvasinio gyvenimo, jei apaštališkasis įkarštis, pripildęs jį visą, nesilieja per kraštus.“ (Vaga, 223)

Tau iškilęs didžiulis pavojus – nusiraminti ir gyventi arba manyti, kad reikia gyventi kaip „geram vaikui“, įsikuriančiam sutvarkytuose namuose be jokių sunkumų ir pažįstančiam tik laimę. Tai Nazareto namų židinio karikatūra; Kristus atsinešė laimę ir tvarką, todėl ir išėjo skleisti šių lobių tarp visų laikų vyrų ir moterų. (Vaga, 952)

Nežinia, ar tave apėmęs fizinis silpnumas, ar vidinio nuovargio rūšis, ar jie abu kartu… Tu kovoji be kovos, be tikrai teigiamo pagerėjimo įkarščio, dėl kurio galėtum užkrėsti sielas džiaugsmu ir Kristaus meile. Noriu priminti tau aiškius Šventosios Dvasios žodžius, kad bus vainikuotas tik tas, kuris grumiasi legitime – iš tikrųjų, nepaisydamas sunkumų. (Vaga, 163)

Mylėk ir praktikuok artimo meilę, be apribojimų ir atsijójimų, nes tai dorybė, apibūdinanti mus kaip Mokytojo mokinius. – Tačiau ši meilė neturi tavęs skatinti – nustotų buvusi dorybe – silpninti tikėjimą, šalinti jį apibrėžiančias briaunas, švelninti jį tiek, kad jis pavirstų, kaip kai kas nori, į kažką beformio, kas neturėtų Dievo jėgos ir galios. (Kalvė, 456)

Ryžto! Tu gali! Ar nematei, ką padarė Dievo malonė iš ano Petro, miegaliaus, prieštarautojo ir bailio... ir ano Pauliaus, persekiotojo, nekentėjo ir užsispyrėlio? (Kelias, 483)

Kai esi su žmogumi, turi matyti sielą: sielą, kuriai reikia padėti, kurią reikia suprasti, su kuria reikia sugyventi ir kurią reikia išganyti. (Kalvė, 573)

Nesame geri savo brolių žmonių broliai, jei nesame pasirengę visada teisingai elgtis, nors mus supantieji ir blogai aiškinasi mūsų veikimą ir nemaloniai reaguoja. (Kalvė, 460)

Kaskart esu vis labiau įsitikinęs: Dangaus laimė – tiems, kurie moka būti laimingi žemėje. (Kalvė, 1005)