Jeigu apsižvalgysime ir apmąstysime žmonijos istoriją, matysime pažangą ir judėjimą pirmyn. Mokslas leido žmogui labiau patirti savo galią. Technologijos šiandien valdo pasaulį stipriau negu anksčiau. Tai leidžia žmonijai svajoti apie aukštesnį kultūros, santarvės ir materialinės gerovės lygį.

Kai kurie žmonės perdėtai nesidžiaugia, primindami mums žmonių kančias, neteisingumą ir karus, neretai baisesnius, negu jie vyko anksčiau. Galbūt jie visiškai teisūs. Tačiau ir pritardamas pažangai, labiau esu linkęs galvoti, kad, religijos požiūriu, žmogus tebėra žmogus, o Dievas tebėra Dievas. Šioje srityje progreso viršūnė jau buvo pasiekta. Ir ši viršūnė yra Kristus, alfa ir omega, visų daiktų pradžia ir pabaiga.

Dvasiniame gyvenime naujos eros nematyti. Viskas jau yra Kristuje, kuris mirė ir vėl prisikėlė, kuris tebegyvena per amžius. Tačiau tikėjimu turime susijungti su Juo, leisdami Jo gyvenimui reikštis mumyse taip, jog kiekvienas krikščionis taptų ne vien alter Christus – kitu Kristumi, bet ipse Christus – pačiu Kristumi! (Kristus eina pro šalį, 104)