Kaip melstis? Nebijodamas suklysti sakau jums, kad yra daugybė maldos būdų. Tačiau norėčiau, kad mūsų malda būtų tikra Dievo vaikų malda, o ne veidmainių tuščiažodžiavimas, veidmainių, kuriems Jėzus sako: Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę. Tie, kurie elgiasi veidmainiškai, galbūt ir gali pakartoti maldos garsą, – rašė šv. Augustinas, – bet ne jos balsą, nes jam trūksta gyvasties ir troškimo vykdyti Tėvo Valią. Kai mes šaukiame „Viešpatie“, turėtume iš tiesų trokšti, jog tai, ką mūsų sieloje žadina Šventoji Dvasia, virstų tikrove. (...)

Aš visą gyvenimą nepailsdamas kalbu apie maldą, ir su Dievo malone niekada nesiliausiu to daręs. Maždaug 1930 m. įvairiausi žmonės – studentai, darbininkai, sveiki ir ligoniai, turtingi ir vargšai, kunigai ir pasauliečiai, norintys priartėti prie Viešpaties, prašydavo mano, tuomet jauno kunigo, pagalbos. Aš visuomet jiems patardavau: melskitės. Ir jei kuris man atsakydavo: aš net nežinau, kaip pradėti, patardavau jam Dievo akivaizdoje atskleisti savo nerimą, rūpesčius dejone: Viešpatie, aš nežinau – kaip! Ir dažnai per šiuos nuolankius pokalbius prasidėdavo nenutrūkstamas bendravimas su Kristumi. (Dievo bičiuliai, 243–244)