Įtrauk į savo dialogą su Dievu tokį svarstymą. Šventumas – kova jo siekiant – yra artimo meilės pilnatvė, todėl reikia pasitikrinti savo meilę Dievui, o per Jį – ir kitiems. Taip galbūt atrasi savo sieloje slypinčius didelius trūkumus, su kuriais net nekovojai; tu nesi geras sūnus, geras brolis, geras bendradarbis, geras draugas, geras kolega, bet, be saiko mylėdamas „savo šventumą“, esi pavydus.

Tu aukojiesi dėl daugelio „asmeniškų“ dalykų, todėl esi prisirišęs prie savo „aš“, savo asmens ir iš esmės gyveni ne Dievui ir ne kitiems, o tik sau. (Vaga, 739).

Jėzus Kristus Kalno pamoksle moko dieviškojo meilės įsakymo. Ir pabaigoje paaiškina: mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. (...) Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.

Gailestingumas – tai ne šalta užuojauta: gailestingumas neatsiejamas nuo didžiulio teisingumo ir meilės. Gailestingas yra tas, kuris turi jautrią širdį, myli nuoširdžiai, pasiaukojamai, dosniai. Štai kaip šv. Paulius apibūdina meilę savo himne, skirtame šiai dorybei: meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. (Dievo bičiuliai, 232).