Tėvystė ar motinystė neapsiriboja vaikų gimdymu. Giminės pratęsimo dovana, sutuoktiniams dalyvaujant kūrybinėje Dievo galioje, tęsiasi toliau bendradarbiaujant su Šventąja Dvasia ir rengiant vaikus tapti tikrais krikščionimis.
Už savo vaikų žmogiškąjį ir antgamtinį ugdymą visų pirma atsakingi tėvai. Jie turi prisiimti atsakomybę už šią misiją, reikalaujančią supratimo, išminties, gebėjimo mokyti ir ypač gebėjimo mylėti, taip pat pastangų rodyti gerą savo pavyzdį. Netinka auklėti prievarta ir jėga. Idealu būtų tapti savo vaikų draugais, su kuriais jie noriai dalintųsi rūpesčiais, tartųsi dėl savo problemų, tikėdamiesi sulaukti nuoširdžios ir veiksmingos pagalbos.
Tėvai turėtų rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su vaikais. Vaikai – visų svarbiausia, daug svarbiau negu verslas, darbas arba poilsis. Pokalbiuose tėvai turėtų atidžiai įsiklausyti, pasistengti suprasti vaikus ir pripažinti, jog kai kurie maištingi vaikų požiūriai gali būti iš dalies arba net visiškai teisingi. Tėvai turėtų padėti vaikams tinkamai nukreipti savo troškimus bei svajones, mokyti juos galvoti ir apsvarstyti kiekvieną dalyką. Geriau vaikams paaiškinti žmogiškus ir antgamtinius tinkamo elgesio motyvus nei prievarta reikalauti laikytis atitinkamų taisyklių. Žodžiu, tėvai turi gerbti savo vaikų laisvę, nes be asmeninės atsakomybės nėra tikro lavinimosi, o be laisvės nėra atsakomybės. (Kristus eina pro šalį, 27)