Tas, kuris žino esąs tvirtas, neskuba skinti savo dorybės vaisių, jis kantrus. Tvirtumas mums leidžia gėrėtis žmogiškąja ir dieviškąja kantrybės dorybe. Savo kantrybe jūs išlaikysite savo gyvybę (Lk 21,19). Sielos valdymas priklauso nuo kantrybės, kuri iš tiesų yra visų dorybių pamatas ir saugotoja. Kantrybė padeda mums valdyti savo sielą, nes, mokydamiesi susivaldymo, mes pradedame ir save valdyti. Kantrybė skatina mus suprasti kitus, juk žinome, kad sielos, kaip ir geras vynas, ilgainiui tobulėja.

Tvirti ir kantrūs – ramūs. Bet tai ne ta ramybė, kai nebesirūpiname savo broliais ar pamirštame didžiąją savo užduotį skleisti pasaulyje gėrį. Ramūs esame todėl, kad už viską gali būti atleista, kad viskas, išskyrus mirtį, turi išeitį, o Dievo vaikams ir mirtis yra gyvenimas. Ramūs jau vien dėl to, kad galime veikti vadovaudamiesi protu: ramus žmogus gali apmąstyti, pasverti visus „už“ ir „prieš“, išmintingai apgalvoti savo veiksmų padarinius. Ir tik tada veikti ryžtingai. (Dievo bičiuliai, 78–79)