Neprisirišimas, kurio mokau apmąstęs mūsų Mokytojo pavyzdį, – tai savitvarda, o ne akivaizdus, akis badantis neturtas, už kurio slypi tinginystė ir apsileidimas. Tu turi rengtis pagal savo padėtį, atsižvelgdamas į aplinką, kurioje gyveni, – savo šeimą, darbą..., kaip ir tavo bendradarbiai, bet visa tai – dėl Dievo, kad perduotum autentišką ir patrauklų, tikro krikščionių gyvenimo įvaizdį. Patikėkite, verčiau būti per daug rūpestingam negu per mažai. Kaip tu įsivaizduoji mūsų Viešpaties laikyseną? Ar niekada nesi pagalvojęs, kaip oriai Jis nešiojo tuniką, kurią tikriausiai Švenčiausioji Marija išaudė savo rankomis? Ar pameni, kaip, būdamas pas Simoną, skundėsi, kad prieš sėdant už stalo Jam nepasiūlė vandens kojoms nusimazgoti?

Atkreipdamas dėmesį į šį nemandagumą, Jis mokė, kad meilė atsiskleidžia per smulkmenas; be to, parodė, jog paiso visuomenės papročių. Štai kodėl mes, tu ir aš, stengsimės neprisirišti prie pasaulio turtų bei patogumų ir tai daryti be pozos ir keistenybių.

Man regis, įrodymas, kad mes jaučiamės esą pasaulio šeimininkai, ištikimi Dievo paskirti prievaizdai, yra rūpinimasis daiktais, kuriuos stengiamės tausoti, kad jie būtų naudingi, kuo ilgiau tarnautų, nesusidėvėtų, kad niekas nesugestų. (Dievo bičiuliai, 122)