Tapsi šventas, jei turi artimo meilės, jei moki daryti dalykus, kurie, neįžeisdami Dievo, pamalonina kitus, nors tau tai ir nemažai kainuotų. (Kalvė, 556)

Mes, jūs ir aš, priklausome Kristaus šeimai, nes Jis išsirinko mus prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais savo malonės kilnumo šlovei (Ef 1, 4–5). Tai, kad Viešpats nepelnytai išsirinko mus, kelia mums labai aiškų tikslą – siekti asmeninio šventumo, kaip primygtinai kartoja šv. Paulius: haec est voluntas Dei: sanctificatio vestra (1 Tes 4, 3), tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Todėl neužmirškime: tam ir esame Mokytojo avidėje, kad pasiektume šią aukštumą.

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto (Jn 7, 10), netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių (Mt 16, 24). Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės“. (Dievo bičiuliai, 2.4)