Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Kūdikį reikia nešti į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (Lk 2, 22). Ir šįkart tai tu, mano drauge, neši narvelį su balandžiais (Lk 2, 24). Matai? Jinai – Nekalčiausioji! – paklūsta Įstatymui, lyg būtų sutepta. Ar šis pavyzdys tavęs, paikas vaike, nemoko vykdyti šventojo Dievo Įstatymo, kad ir kokios reikėtų asmeninės aukos? Apsivalyti! Tau ir man, aišku, reikia apsivalyti! Atgailauti, bet dar labiau negu atgailos reikia Meilės. Meilės, kuri sunaikintų mūsų sielos netyrumą ir it ugnis dieviškomis liepsnomis uždegtų menkas mūsų širdis. Teisus ir dievobaimingas žmogus, atėjęs į šventyklą vedamas Šventosios Dvasios (jam buvo apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol savo akimis nepamatysiąs Kristaus), ima Mesiją į rankas ir sako: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2, 25-30). (Šventasis Rožinis, Ketvirtoji džiaugsmingoji paslaptis)