Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau. Mes vaduojamės iš vergijos malda: žinome esą laisvi, mus tarsi kelia aukštyn meilės giesmė – meile liepsnojančios sielos garbinimas, kuriuo išsakome troškimą nesitraukti nuo Dievo. Tai naujas būdas vaikščioti žeme, dieviškas, antgamtinis, nuostabus būdas. Ir, kaip daugelis XVI amžiaus ispanų rašytojų, mes galbūt norėsime pasidžiaugti: Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus!

Džiaugsmingai priimame būtinybę daugelį metų darbuotis šiame pasaulyje, kuriame Jėzus turi labai nedaug draugų. Tarnaukime Dievui ir Bažnyčiai. Darykime be jokios prievartos: in libertatem gloriae filiorum Dei, qua libertate Christus nos liberavit, – laisvi kaip Dievo vaikai, juk tą laisvę Kristus mums nupelnė mirdamas ant Kryžiaus.

Gali būti, kad iš pat pradžių pakyla juodi daulkių debesys, o mūsų šventėjimo priešai, piktnaudžiaudami valdžia, griebdamiesi stiprios, gerai apgalvotos psichologinės prievartos, stengiasi absurdiška linkme pastūmėti netgi tuos, kurių elgesys buvo teisingesnis ir protingesnis. Jų balsas tarsi suskilusio, iš prasto metalo nulieto varpo skambesys, visai nepanašus į ganytojo švilpavimą. Jie iškreipia, paniekina kalbą, vieną didžiausių dovanų, kurią žmogus gavo iš Dievo, brangiausią dovaną, padedančią mums išsakyti nuoširdžią meilę ir draugystę Viešpačiui ir Jo kūriniams. Teisus buvo šv. Jokūbas, sakydamas apie liežuvį: tai nedorybės visetas11. Liežuvis iš tikrųjų gali pridaryti daug blogybių: pastūmėja į melagystes, apkalbas, apgaules, įžeidimus, veidmainiškus šnabždesius, šmeižtą. (Kristus eina pro šalį, 297–298)