Nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“. (Kristus eina pro šalį, 73)