Kiek naujų dalykų esi atradęs! Vis dėlto kartais būni naivus ir manai, jog viską jau matei, viską supratai… Vėliau savo rankomis prisilieti prie vienintelio ir neišmatuojamo Viešpaties lobių turtingumo, visada atskleisiančio tau naujų dalykų, jei tik atsiliepsi su meile ir jautriai; tada supranti esąs kelio pradžioje, nes šventumą sudaro tapatinimasis su mūsų Dievu, kuris yra begalinis, neišsemiamas. (Vaga, 655)

Neapsigaudinėkime … Dievas – ne šešėlis, ne tolima būtybė, sukūrusi mus, o paskui palikusi; ne šeimininkas, išvykstantis ir nebegrįžtantis. Nors Jo ir nesuvokiame jutimais, Jo būtis kur kas tikresnė už visas tikrybes, kurias apčiuopiame ir regime. Dievas čia, su mumis, esantis, gyvas; Jis regi, girdi, nukreipia mus ir atidžiai stebi menkiausius mūsų veiksmus, slapčiausius mūsų ketinimus.

Tikime tuo… bet gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų! Juk neskiriame Jam nė minties, nė žodžio; neklausome Jo, nesistengiame valdyti savo aistrų; nerodome Jam meilės, neatsilyginame už kaltes…

Ar ir toliau ketiname gyventi su mirusiu tikėjimu? (Vaga, 658)