Per savo kunigystės metus nesilioviau pamokslavęs – tikriau, skelbęs savo meilę asmens laisvei, ir kai kuriuose veiduose mačiau nepasitikėjimo išraišką, tarsi jie bijotų, kad laisvės gynimas kelia pavojų tikėjimui. Tegul šie bailiai nusiramina. Tik klaidinga laisvės samprata prieštarau- ja tikėjimui. Laisvė, neturinti jokio tikslo, jokio aiškaus pavidalo, jokio įstatymo, jokios atsakomybės, yra apibrėžiama vienu žodžiu – palaidumas. Deja, kai kurie šitokią laisvę gina; kaip tik šios pretenzijos ir kėsinasi į tikėjimą.
Todėl nėra teisinga kalbėti apie sąžinės laisvę, nes tai, kad žmogus atstumia Dievą, tampa tarsi moraliai teigiamu dalyku. Jau minėjome, kad mums leista priešintis Viešpaties sumanymams mus išganyti; mes galime taip daryti, bet to daryti neturėtume. Ir jei kas nors sąmoningai tai darytų, jis nusidėtų, nes nusižengtų pirmajam ir pagrindiniam įstatymui: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi.
Aš iš visų jėgų ginu sąžinių laisvę, nes niekas negali trukdyti žmogui šlovinti Dievą. Reikia gerbti teisėtą tiesos troškulį: rimta žmogaus pareiga – ieškoti Viešpaties, Jį pažinti,garbinti, bet niekas žemėje negali priversti atlikti tikėjimo, kurio žmogus neturi, apeigas taip pat, kaip niekas neturi teisės pakenkti žmogui dėl tikėjimo, kurį gavo iš Dievo.
Mūsų šventoji Motina Bažnyčia visada gynė laisvę ir atmetė visus fatalizmus – ir senus, ir naujesnius. Ji pabrėžia, jog kiekviena siela yra savo likimo šeimininkė, pasirinkdama gėrį ar blogį: tie, kurie neatsižadėjo gėrio, eis į amžinąjį gyvenimą; o tie, kurie darė bloga, nusikalto, – į amžinąją ugnį. Tokia galimybė, atsiverianti mums visiems, tau ir man, niekada nepaliauja mūsų stulbinti, nors ji yra mūsų didingumo požymis. Nuodėmė yra geista blogybė, kuri nebūtų nuodėmė, jei ji neužsimegztų mūsų pačių valia: šis teiginys toks akivaizdus, kad jis suprantamas ir negausiam būriui išminčių, ir gausybei nemokšų, gyvenančių po saule. (Dievo bičiuliai, 32-33)