„Vargšai, – sakė vienas mūsų draugas, – yra geriausia mano dvasinė knyga ir pagrindinis mano maldų pretekstas. Man skaudu dėl jų, o su jais – ir dėl Kristaus. O kadangi skaudu, suprantu mylįs ir Jį, ir juos.“ (Vaga, 827)

Jėzus mūsų Viešpats taip mylėjo žmones, kad įsikūnijo, priėmė mūsų prigimtį ir gyveno kasdien susieidamas su vargšais ir turtuoliais, su teisuoliais ir nusidėjėliais, su jaunais ir senais, su pagonimis ir žydais.

Nuolat su visais kalbėjosi, akis į akį: su tais, kurie Jį mylėjo, ir tais, kurie tik ir teieškojo, kaip iškreipti Jo žodžius ir Jį pasmerkti.

– Stenkis ir tu elgtis taip, kaip elgėsi Viešpats. (Kalvė , 558)

Ar tau nedžiugu iš taip arti jausti Jėzaus neturtą?.. Koks dailus stygius, kai trūksta net būtiniausių dalykų! Bet išgyvenamas taip, kaip Jo: slapta ir tyliai. (Kalvė, 732)