Vidinis gyvenimas. Šventumas atliekant kasdienes užduotis, šventumas mažuose dalykuose, šventumas profesinėje veikloje, šventumas dirbant įprastinius darbus... šventumas, kad pašventintum kitus. Sykį vienas mano draugas – aš nelabai artimai jį pažinojau – sapnavo labai aukštai skrendąs lėktuvu. Jis sėdėjo ne viduje, kabinoje, o ant sparnų. Vargšas nelaimėlis, kaip jis kentėjo ir kaip bijojo! Man rodos, mūsų Viešpats taip leido jam suprasti, kad tos sielos, kurioms stinga vidinio gyvenimo arba juo nesirūpina, Dievo aukštybėse skrieja kamuojamos baimės ir nerimo, kančios ir dvejonių, nuolat rizikuodamos pulti žemyn. Aš iš tikrųjų manau, jog didelis pavojus paklysti gresia tiems, kurie pasineria į veiklą – į pernelyg didelę veiklą! – ir apsieina be maldos, be pasiaukojimo ir priemonių, būtinų rimtam pamaldumui išsiugdyti: be dažnų sakramentų, maldos, sąžinės apyskaitos, dvasinės literatūros, nuolatinio uolaus bendravimo su Švenčiausiąja Mergele ir Angelais Sargais... O juk visa tai nepaprastai veiksminga ir padeda krikščionio dieną padaryti labai malonią, nes Dievo švelnumas ir laimė sklinda iš vidinio gyvenimo turtingumo, kaip kad medus teka iš korio. Ir savo vidiniu, ir išoriniu gyvenimu, ir bendraudami su kitais žmonėmis, ir savo darbu kiekvienas iš mūsų turime stengtis nuolat būti Dievo akivaizdoje, turime kalbėtis su Juo, nors išoriškai tai ir nematoma. Ir tam pokalbiui nereikia jokių žodžių, bet jis turi būti pastebimas iš švelnaus rūpestingumo ir pastangų, kurias įdedame norėdami deramai atlikti visas savo užduotis, ir pačias svarbiausias, ir visai nereikšmingas. (Dievo bičiuliai, 18–19)