Man būna labai liūdna, kai sužinau, kad koks nors katalikas, Dievo vaikas, per krikštą pašauktas būti kitu Kristumi, ramina sąžinę formaliu pamaldumu, religingumu: meldžiasi retkarčiais arba tik tada, kai tikisi kokios naudos, dalyvauja šv. Mišiose tik privalomų švenčių dienomis, ir dar ne visada, nors šiaip neužmiršta laiku nuraminti savo alkio, iškeičia tikėjimą į lėkštę lęšių, kad tik neprarastų savo padėties... Paskui toks žmogus nesivaržydamas arba net skandalingai dangstosi krikščionio etikete, norėdamas save išaukštinti. Ne! Nesitenkinkime etiketėmis. Noriu, kad būtumėte vientisi krikščionys – nuo galvos iki kojų, o kad tokie taptumėte, turite be kompromisų ieškoti tinkamo dvasinio peno.

Žinote iš patirties, ir, norėdamas jus apsaugoti nuo nusivylimo, dažnai jums kartodavau, kad vidinis gyvenimas – tai kasdienės pastangos vėl viską pradėti iš naujo, ir širdyje kaip ir aš pripažįstate, jog turime nuolatos kovoti su savimi. Darydami sąžinės apyskaitą tikriausiai pastebėjote (ir man taip būna, – atleiskite, jog dažnai miniu save, bet, kalbėdamasis su jumis, mintyse tariuosi su Viešpačiu, ko reikia mano sielai), kad jus nuolat ištinka mažytės nesėkmės, ir kartais jums dingojasi, kad jos milžiniškos, nes akivaizdžiai atskleidžia meilės, savęs atsižadėjimo, pasiaukojimo, jautrumo stoką. Sužadinkite savyje nuoširdų gailestį, troškimą pasitaisyti, bet nepraraskite ramybės.

Jūs puikiai žinote, kokios jūsų pareigos einant krikščionio keliu, nuolat, ramiai vedančiu jus į šventumą. Jūs pasirengę beveik visiems sunkumams, nes jie atsiskleidžia jau pačioje kelio pradžioje. Dabar primygtinai prašau: leiskite, kad jums padėtų sielos vadovas, kuriam patikėsite visus kilnius sumanymus, siekius ir kasdienes problemas, darančias poveikį vidiniam jūsų gyvenimui, patirtas nesėkmes ir pergales. (Dievo bičiuliai, 13-15)