Viešpats pats išėjo mūsų pasitikti. Jis davė mums šį pavyzdį, kad kartu su Juo tarnautume kitiems ir, kaip mėgstu kartoti, dosniai padėtumėm savo širdį ant žemės, kad kitiems būtų minkščiau [eiti] vaikščioti ir jų dvasinė kova būtų malonesnė. Mes turime taip elgtis, nes tapome vaikais to paties Tėvo, kuris nedvejodamas atidavė mums savo mylimiausią Sūnų.

Ne mes esame šios meilės pirmtakai; ją gauname per Dievo malonę: nes Jis mus pamilo. Turime gerai įsisamoninti šią nuostabią tiesą: jei mes galime mylėti Dievą, tai todėl, kad buvome Dievo mylimi. Mes, tu ir aš, galime dosniai dalyti meilę visiems, mus supantiems, nes esame gimę tikėjimui per Tėvo meilę. Drąsiai prašykite Viešpaties šio lobio, šios dieviškosios meilės dorybės, kad ja persmelktume net menkiausias smulkmenas.

Mes, krikščionys, dažnai nemokėdavome deramai atsiliepti į šią dovaną. Kartais savo meilę rodydavome šalta, besiele išmalda arba daugmaž formaliais labdaringais darbais. Liūdnas vienos ligonės skundas taikliai nusakė šį nukrypimą: čia man rodomas gailestingumas, o mano motina gydė mane su meile! Meilė, gimstanti iš Kristaus Širdies, negalėtų būti tokia dvilypė. (Dievo bičiuliai, 228–229)