Mes, jūs ir aš, priklausome Kristaus šeimai, nes Jis išsirinko mus prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jo įsūniais savo malonės kilnumo šlovei (...)

Tikslas, kurį jums siūlau arba, tikriau, kurį Dievas nurodo visiems žmonėms, – ne miražas ar nepasiekiamas idealas. Galėčiau pateikti nemažai konkrečių pavyzdžių, kaip paprasti žmonės – moterys ir vyrai, tokie pat kaip jūs ir aš, – sutiko Jėzų quasi in occulto, netikėčiausiose kasdienybės kryžkelėse ir ryžosi sekti paskui Jį, su meile apkabindami savo kiekvienos dienos kryžių. Manau, jog mūsų laikais, visuotinio pairimo, nuosmukio ir nusivylimų, palaidumo ir anarchijos laikais, aktualesnė nei kada nors anksčiau yra paprasta ir gili mintis, kurią nuo pat ganytojiško darbo pradžios labai noriu išsakyti visai žmonijai: „Pasaulinės krizės – tai šventųjų krizės.“ (...)

Vidinis gyvenimas – kiekvienam būdingas poreikis, kurį Mokytojo kvietimas pažadina žmogaus sieloje. Turime tapti šventi ligi panagių, kaip sako mano krašto žmonės, tikrais, autentiškais krikščionimis, kuriuos būtų galima kanonizuoti; kitaip būsime nevykę vienintelio Mokytojo mokiniai. Taip pat neužmirškite, jog, rūpindamasis mumis, teikdamas mums malonę, kad kovotume dėl šventumo ir jo siektume savo kasdienėje aplinkoje, Dievas mus taip pat įpareigoja apaštalauti. (Dievo bičiuliai, 2-5)