Džiaugsmas, antgamtinis ir žmogiškas optimizmas suderinami su fizišku nuovargiu, su skausmu, su ašaromis – nes turime širdį, – su sunkumais mūsų vidiniame gyvenime ar apaštalinėje užduotyje.

„Perfectus Deus, perfectus Homo“ – tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, – turėjęs visą Dangaus laimę, panoro patirti vargą ir nuovargį, verksmą ir skausmą..., kad suprastume, jog norint būti antgamtiniais reikia būti labai žmogiškais. (Kalvė, 290)

Kai pavargsime dirbdami, mokydamiesi, apaštalaudami, kai apsiniauks horizontas, nukreipkime savo žvilgsnį į Kristų: į gerąjį Jėzų, pavargusį Jėzų, alkaną ir ištroškusį Jėzų. Viešpatie, kaip moki padaryti, kad Tave suprastume, kad Tave mylėtume! Tu viskuo esi panašus į mus, išskyrus nuodėmę, kad suvoktume, jog su Tavimi įstengsime nugalėti savo blogus polinkius, ištaisyti klaidas. Ir nesvarbu nei nuovargis, nei alkis, nei troškulys, nei ašaros… Kristus buvo pavargęs, alkanas, ištroškęs, Jis verkė. Svarbu yra kova – maloni kova, nes Viešpats visada yra šalia mūsų, – kad įvykdytume Tėvo, kuris yra danguje, valią. (Dievo bičiuliai, 201)