Jis šaukia mus ir klausia mūsų taip pat, kaip ir Jokūbo su Jonu: potestis bibere calicem, quem ego bibiturus sum? Ar galite gerti taurę – taurę, kuri reiškia visišką atsidavimą Tėvo valiai, – kurią aš gersiu? Possumus! – Galime! Mes pasirengę! – atsakė Jonas su Jokūbu. Ar iš tikrųjų esame pasirengę visame kame vykdyti mūsų Dievo Tėvo valią? Ar atidavėme savo Viešpačiui visą širdį? Ar nebesame prisirišę prie savęs, savo interesų, pato gumų ir savimeilės? Ar neliko mūsų gyvenime kažko, ko neapimtų krikščioniškumas, kas trukdytų skaistinti save? Šiandien turime galimybę viską ištaisyti.

Tačiau visų pirma turime būti įsitikinę, kad Jėzus užduoda šiuos klausimus mums asmeniškai. Tai Jis viso to klausia, ne aš. Nedrįsčiau to klausti net savęs. Pratęsiu savo maldą balsu, o kiekvienas iš mūsų savo širdyje teprisipažįsta Viešpačiui: „Viešpatie, koks bevertis esu, koks bailys aš buvau daugybę kartų! Kiek klaidų dariau dar kartą ir dar kartą“. Galime žengti dar toliau sakydami: „Kaip gerai, Viešpatie, kad savo ranka Tu sulaikei mane, nes galėjau pridaryti baisiausių dalykų. Neapleisk manęs, nepalik manęs, elkis su manimi kaip su mažu vaiku. Noriu būti stiprus, drąsus ir doras. Tačiau Tu turi man padėti. Aš esu trapi būtybė. Paimk mane už rankos, Viešpatie, ir tegul Tavo Motina būna šalia, saugodama mane.“ Taigi, possumus! Galime, sugebėsime sekti Tavo pavyzdžiu. (Kristus eina pro šalį, 15)