Galbūt manęs paklausi: kam stengtis? Atsakau ne aš, o šv. Paulius: Kristaus meilė mus ragina. Visos tavo būties per mažai, kad praplėstum savo meilės horizontą. Nuo pat pirmųjų Opus Dei žingsnių aš nuolatos atkakliai kartojau šiuos Kristaus žodžius kilnioms sieloms, pasirengusioms į juos atsiliepti: Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. Ir mus iš to pažins, nes meilė yra kiekvieno krikščionio veiklos paskata. (…)

Įsidėmėkite, kad ir po dvidešimties amžių Viešpaties priesakas tebėra nė kiek nepasenęs. Jis – tarsi tikro Dievo vaiko įgaliojamasis raštas. Per visą savo kunigišką gyvenimą daug sykių per pamokslus kartojau, jog šio priesako, deja, dar nėra girdėję daugelis žmonių, todėl jie niekada ar beveik niekada nesistengė juo vadovautis. Liūdna, bet taip yra. Ne veltui Mesijas sakė: jus pažins iš to, kad vieni kitus mylite! Štai kodėl jaučiu poreikį nuolat priminti šiuos Viešpaties žodžius. Šv. Paulius priduria: Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. Dėl tuščiai praleistų valandėlių galbūt teisiniesi motyvuodamas tuo, kad laiko turi į valias... Kai šitiek tavo brolių ir draugų dirba be atvangos! Padėk jiems jautriai, taktiškai, su šypsena lūpose, padėk taip, kad jie beveik to nepajustų, kad net negalėtų parodyti dėkingumo, nes tavo meilė buvo tokia subtili ir santūri, jog liko nepastebėta. (Dievo bičiuliai, 43-44)